img_1208023526

Mensur (akademinis fechtavimasis) yra tradicinė fechtavimosi rūšis, XIX a. intensyviai propaguota studentų korporacijose Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Flandrijoje. Vokietijoje bei Austrijoje ši tradicija gyva ir šiandien. Iki XX a. vidurio Rytų Europoje (Estijoje, Rumunijoje) Mensur taip pat buvo praktikuojamas, tačiau šiuo metu yra beveik išnykęs. Nors Mensur – tik XIX a. įsitvirtinusi korporacijų tradicinė institucija, tačiau jos šaknis atsektume iki pat XV a. pab.

Istorija

Kovojimo kardais istorija prasideda XV a. pabaigoje Ispanijoje, kur kardas buvo svarbi didikų aprangos dalis, o Šventojoje Romos imperijoje šis užsiėmimas tapo ir studentų gyvenimo dalimi. Taigi kovojimo kardais tradiciją studentai kaip skiriamąjį bruožą perėmė iš aristokratų ir kariuomenės. Natūraliai kyla klausimas, kodėl? Studentai iš visuomenės išsiskyrė savo gyvenimo būdu, apranga, dainomis, šventėmis, spontaniškomis dvikovomis, kurioms įtakos tikriausiai turėjo jaunatviškas jausmingumas ir karštas kraujas. Tad nenuostabu, jog tas laikotarpis pažymėtas kruvinais susirėmimais ir mirtimis. Civilizuotos kovos atsirado XVII a. : jos tapo oficialiomis, buvo tariamasi dėl laiko ir vietos, kovotojus palaikydavo žmonės atsakingi už tai, kad kova vyktų sąžiningai, taip pat būdavo galima sulaukti medicininės pagalbos. XVIII a. kovos išėjo iš mados, buvo uždrausta nešiotis ginklus su savimi, tai ypač galiojo studentams (dėl anksčiau minėtų priežasčių). Buvo sumažintas spontaniškų kovų mastas. Įvyko perversmas ir ginklų atžvilgiu.

Rapyrą pakeitė foil (vertimas – sportinė rapyra). Ji buvo išrasta Prancūzijoje ir skirta praktikuoti greitam ir elegantiškam fechtavimuisi. Patobulinus foil buvo sukurtas Pariser – aštrus duriamasis ginklas, kurį Vokietijos studentai naudojo akademiniam fechtavimuisi. Tačiau tai nebuvo saugus užsiėmimas, nes Pariser smaigalys buvo aštrus, taigi daugelis dvikovų baigdavosi tuo, jog paprasčiausiai būdavo perduriami plaučiai, vadinasi, mirtimi… XVIII a. 6 deš. Göttingene buvo išrastas Göttinger Hieber, tai protėvis moderniojo Korbschläger, kuriuo kovojama Mensur (akademinio fechtavimosi) dvikovose. Šio ginklo skiriamasis bruožas – reikia kirsti, o ne durti. Iki XIX a. antros pusės dūriai varžėsi su kirčiais, kol galiausiai paskutinė Mensur su dūriais užfiksuota 1860 metais Würzburge.

Pirmoje XIXa. pusėje studentai pastebėjo, jog apie žmogų galima spręsti pagal tai, kaip jis kovoja: šaltakraujiškumas, bebaimiškumas, susitvardymas – bruožai, kuriais turi pasižymėti kovotojas. Studentiškose korporacijose Mensur tapo išbandymu nariams: buvo reikalaujama, kad studijų laikotarpiu, korporantas kovotų bent vienoje kovoje naudojant ginklą aštriais ašmenimis. Problema: ne visi studentai buvo nusiteikę kovingai, juk negali šiaip įžeisti žmogaus, kad jis su tavimi kovotų… Išeitis: buvo sugalvotas formalus ,,įžeidimas“ – dummer Junge (vertimas iš vokiečių kalbos „kvailas berniukas“). Vėliau oficialūs asmenys buvo įpareigoti susitarti su kita korporacija dėl būsimos kovos ir tinkamo priešininko, taip yra iki šiol.

Apranga ir kitos detalės

Akis saugo geležiniai akiniai, įsikišę i priekį, galva apvyniota storu vyniojamuoju popieriumi, kuris turėtų atlaikyti kirčių smūgius, ausis dengia stora oda. Kūną apsaugo 7 kg sveriantys šarvai ir geležinė dešinės rankos apsauga, taip pat specialiai suveržiama kaklo apsauga, kad nebūtų pažeistos gyvybei palaikyti svarbios venos ir arterijos. Ginklas – „Korbschläger“ (86 centimetrų ilgio ir sveria tik 360 gramų). Kertant taikoma į žandus ir kaktą, t.y. neapsaugotas vietas. Po tokių kovų kairįjį skruostą gali papuošti randai arba galima netekti plaukų kuokštų… Atstumas tarp kovotojų – 3 pėdos. Jei yra ūgių skirtumas, pastatoma kėdė ar dėžė, nes Mensur kovoje juda tik rankos, tiksliau – dešinė ranka, žmonės stovi vienas su kitu akis į akį, judėti ginantis negalima, nes reikštų bailumą. Kairėje stovi sekundantai, kurie dėvi apsauginę kaukę ir šarvinius marškinius, turi juodus skydus ir ginklą rankoje. Jų užduotis – saugoti savo kovotoją nuo neteisingos kovos. Kovotojo dešinėje taip pat stovi apsišarvavęs jo sąjungininkas. Rankose jis laiko geltoną chirurginiame spirite išmirkytą kempinę, kad po kiekvieno raundo, galėtų nuvalyti ginklą, sumažindamas infekcijos riziką. Jis taip pat apžiūri, ar ašmenys neįskilę ir nesutrūkinėję, nes bet koks nelygumas sąlygoja sunkiai susiuvamą žaizdą.

Taisyklės

Mensur dvikovos dalyviai dažnai nepažįsta vienas kito ir vyresniųjų yra parenkami pagal potencialius sugebėjimus. Dalyviai niekuomet nerizikuoja susidurti su kelis kartus stipresniu, vikresniu ir daugiau patyrusiu priešininku. Taigi nuo kiekvieno iš jų drąsos, pasitikėjimo ir ištvermės priklauso kada baigsis dvikova.

Pirmoji besifechtuojančias korporacijos korporanto Mensur – tikrasis jo priėmimo korporacijon ritualas. Vis dėlto sugebėjimas dalyvauti Mensur – ne tik vienas pagrindinių priėmimo į besifechtuojančias korporacijas kriterijų, bet ir tikro, stipraus ir drąsaus žmogaus, pasirengusio gyvenimo iššūkiams, simbolis. Tai sugebėjimas įveikti baimę bei geismą žudyti. Kai kurių korporacijų nariais iki gyvenimo galo tampi tik atlaikęs tam tikrą skaičių dvikovų. Svarbiausia tai, kad Mensur pabrėžiama ne fizinė jėga ar fechtavimosi įgūdžiai, o psichologinis pasirengimas – drąsa, psichinė ištvermė, savidisciplina, sugebėjimas veikti įtampoje, nugalėti skausmą.

Be to, kadangi Mensur niekada nebūna spontaniška, stengiamasi kovos įtampą didinti dar ir prieškoviniu stresu, t.y. specialiai kovos dieną ar net keletą prieš, keičiama kovotojo rutina – prasideda niūrūs, slegiantys, gluminantys daktarų, teisėjų ir sekundantų apsilankymai, nuolat primenama, kokią atsakomybę jis turės atlaikyti.

Kovoje nėra skaičiuojama taškai ar dar kaip nors kitaip sprendžiama jos baigtis, kovojama iki galo, paprastai apie 20-30 minučių. Žinoma, kova gali baigtis ir tada, jei kuris nors savanoriškai sutinka pasitraukti (tai daryti nerekomenduojama, nes gresia pasmerkimu), jei abu kovotojai yra pavargę tęsti kovą (tada ji nukeliama kitam kartui), jei pažeidžiamos taisyklės arba jei kyla grėsmė sveikatai.

Lygiosiomis pasibaigusi dvikova, t.y. kai abu kovotojai yra pripažįstami per daug pavargę ją tęsti, privalo būti pakartota, kai tik priešininkai pasveiks nuo pažeidimų. Vis dėlto techniką, psichinį pasirodymą Mensur metu vertina likę korporantai, o neformaliai Mensur sėkmę lemia chirurgo siūlių, tekusių kovotojams, skaičius. Įprastas jų skaičius siekia nuo 12 iki 20.

Mensur dvikovos metu fechtavimosi salė pilna ir žiūrovų, tačiau, nors dvikovos nėra slaptos, vis dėlto korporanto dalyvavimas joje suvaržytas – vien fechtavimosi kambario aplankymas reikalauja specialaus leidimo. Pašaliniai žmonės, ne korporantai, privalo gauti rekomendacijas dėl patikimumo ir praeiti ilgą kelią, norėdami stebėti Mensur. Kovos dieną fechtavimosi salėje susirinkę skirtingų korporacijų nariai nebendrauja tarpusavyje, tačiau tai nereiškia priešiškumo, o tik neutralumą, nes draugiški santykiai su potencialiu kovos partneriu gali sutrukdyti šaltai atsilaikyti būsimoje kovoje.